Mažiausia kaina konkurse ne visada reiškia mažiausią projekto kainą. Jei dėl per mažo biudžeto ar nepagrįstai mažo pasiūlymo vėliau stringa darbai, kyla ginčai, prireikia papildomo finansavimo ar keičiamas rangovas, pradinis sutaupymas gali virsti gerokai didesnėmis išlaidomis.
Mūsų generalinio direktoriaus Arvydo Markevičiaus teigimu, vertinant viešuosius statybos pirkimus nepakanka žiūrėti tik į pasiūlymo kainą. Reikia vertinti, ar pats projekto biudžetas atitinka rinkos realybę, kuo pagrįstas reikšmingas kainos skirtumas ir ar rangovas turi pakankamai pajėgumų prisiimti naujus įsipareigojimus.
Realus biudžetas turi atsirasti dar prieš konkursą
Problema gali prasidėti gerokai anksčiau, nei rangovai pateikia pasiūlymus. Užsakovo biudžetas formuojamas pagal projektą parengusio projektuotojo skaičiuojamąją sąmatą, tačiau vien sąmatos, sudarytos naudojant „Sistela“ įkainius, nepakanka aktualiai konkretaus projekto rinkos kainai nustatyti.
Sąmatą svarbu tikrinti pagal tuo metu gaunamus medžiagų tiekėjų ir subrangovų pasiūlymus, darbo sąnaudas, statybos sąlygas bei planuojamą darbų laikotarpį. Įtakos galutinei kainai turi ir objekto sudėtingumas, logistika, darbų etapai bei numatomos rizikos.
„Jei biudžetas per mažas, konkurse pagrįstų, į jį telpančių pasiūlymų gali apskritai nebūti. Arba telpa tik vienos įmonės pasiūlymas. Tokiu atveju būtina patikrinti ir rangovo skaičiavimus, ir patį biudžetą. Vien tai, kad pasiūlymas neviršija užsakovo numatytos sumos, neįrodo, kad už ją įmanoma įvykdyti visą sutartį“, – sako A. Markevičius.
Kai rinkos kainomis pagrįsti pasiūlymai viršija numatytą biudžetą, užsakovui gali tekti peržiūrėti finansavimą, projekto sprendinius ar jo apimtį. Lūkestis, kad atsiras rangovas, sutinkantis prisiimti ekonomiškai nepagrįstą sutartį, problemą tik perkelia į statybos etapą.
Kada mažesnė kaina tampa signalu?
Skirtingų rangovų savikaina nėra vienoda. Vienas gali turėti tinkamesnę techniką, efektyvesnę technologiją, geresnes tiekimo sąlygas ar daugiau patirties konkretaus tipo objektuose. Todėl pats kainų skirtumas dar neįrodo dempingo.
Tačiau, A. Markevičiaus teigimu, konkursuose neretai dalyvaujama skaičiuojant vos 3-5 proc. maržą. Esant tokiam pelningumui, reikšmingas skirtumas tarp dviejų mažiausių pasiūlymų jau vertas papildomo dėmesio.
„Siūlau aiškią taisyklę statybos darbų pirkimams: kai pigiausias pasiūlymas yra bent 10 procentų mažesnis už antrą pagal kainą pasiūlymą, turėtų būti privalomai atliekamas išsamus jo kainos pagrįstumo patikrinimas. Skirtumas būtų skaičiuojamas nuo antro pasiūlymo kainos. Tai būtų papildomas patikrinimo pagrindas, o ne vienintelis būdas pastebėti rizikingą kainą“, – teigia A. Markevičius.
Tokiu atveju rangovas turėtų pateikti pagrindinių darbų sąnaudų skaičiavimus, pagrįsti reikšmingų medžiagų ir subrangos kainas, darbuotojų bei technikos poreikį. Taip pat paaiškinti, kaip pasiūlyme įvertinti terminai, kokybė, darbo sauga ir sutarties rizikos. Bendro teiginio „dirbame efektyviau“ neturėtų pakakti.
Jeigu kainos pagrįsti nepavyksta, A. Markevičiaus vertinimu, pasiūlymas turi būti atmestas, o toliau vertinamas kitas pasiūlymas pagal konkurso taisykles.
Per maža kaina persikelia į statybvietę
Kai pasiūlyme nepakanka lėšų visiems įsipareigojimams įvykdyti, skirtumas niekur nedingsta. Vykdant projektą gali atsirasti spaudimas mažinti medžiagų sąnaudas, rinktis pigiausius subrangovus, taupyti darbų organizavimo, kokybės ar saugos sąskaita.
„Pigesnis sprendimas gali būti geras, jeigu jis atitinka projekto reikalavimus. Rizika atsiranda tada, kai vieninteliu pasirinkimo kriterijumi tampa kaina, o sprendimo tinkamumas ir subrangovo patikimumas lieka antrame plane“, – sako A. Markevičius.
Ekonomiškai nepakankamai įvertinta sutartis gali skatinti ieškoti ir kitų būdų padengti trūkstamas sąnaudas – ginčytis dėl darbų apimties, reikšti papildomus reikalavimus ar siekti keisti sprendinius. Pagrįstų papildomų darbų statyboje pasitaiko, tačiau jie neturėtų tapti iš anksto numatytu būdu kompensuoti per mažą pasiūlymo kainą.
Kartu svarbu įvertinti, ar pasiūlyta kaina leidžia užtikrinti skaidrų darbų vykdymą ir laikytis darbo užmokesčio, mokesčių bei darbuotojų saugos reikalavimų. Šios išlaidos yra neatsiejama statybos darbų kainos dalis, todėl svarbu užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas visiems rinkos dalyviams.
Svarbu vertinti ir rangovo pajėgumą
Ankstesnė sėkminga patirtis parodo rangovo kompetenciją, tačiau savaime neatsako į klausimą, kiek papildomų darbų įmonė pajėgi atlikti šiandien.
Markevičiaus teigimu, rinkoje pasitaiko atvejų, kai įmonės skirtingų viešųjų užsakovų konkursus laimi 15–25 proc. mažesnėmis kainomis už kitus dalyvius ir per trumpą laiką sukaupia didelius užsakymų portfelius. Tokia situacija turėtų paskatinti vertinti bendrą prisiimtų įsipareigojimų mastą.
Kiekvienas užsakovas mato savo sutartį, tačiau rangovo finansai, darbuotojai ir technika yra bendri visiems jo projektams. Jei keliuose objektuose faktinės sąnaudos viršija numatytas pajamas arba ima trūkti išteklių, problema gali persiduoti visai įmonei ir kartu keliems skirtingų užsakovų projektams.
Gyventojams tai gali reikšti nebaigtus viešuosius pastatus, užsitęsusius infrastruktūros darbus ar atidėtus projektus. Užsakovams – sutarčių nutraukimą, atliktų darbų įvertinimą, naujus pirkimus ir papildomo finansavimo paieškas.
„Viešasis užsakovas turi siekti geriausios kainos ir reikalauti, kad ji būtų pagrįsta. Tam būtinas realus biudžetas, išsamus rizikingų pasiūlymų patikrinimas ir dėmesys rangovo pajėgumui visą sutarties laikotarpį. Viešosios lėšos sutaupomos tada, kai už sutartą kainą gaunamas kokybiškai užbaigtas ir gyventojams naudojamas objektas“, – apibendrina A. Markevičius.
