Viešuosiuose pirkimuose galutinio pasiūlymo pateikimo ir rangos sutarties pasirašymo momentai gali būti nutolę vienas nuo kito metus ar net ilgiau. Rangovas kainą apskaičiuoja ir užfiksuoja pateikdamas galutinį pasiūlymą, po kurio jos keisti nebegali. Tačiau praktikoje susiduriama su atvejais, kai rangos sutarties kainos indeksavimas pradedamas skaičiuoti tik nuo sutarties pasirašymo dienos. Taigi kyla klausimas, nuo kada iš tiesų turėtų būti skaičiuojamas kainos pokytis.
Arvydo Markevičiaus nuotr.
Pasak mūsų generalinio direktoriaus Arvydo Markevičiaus, sutarties pasirašymo data yra administracinio proceso rezultatas, o ekonominio įsipareigojimo pradžia yra būtent galutinio pasiūlymo pateikimo data. Todėl, jo nuomone, būtent ji turėtų būti rangos sutarties kainos indeksavimo atskaitos taškas.
„Per tą laiką gali reikšmingai pasikeisti statybos produktų, darbo užmokesčio, energetinių išteklių ir kitų sąnaudų kainos. Pirkimo procedūros trukmės rangovas nekontroliuoja, tačiau su šiuo laikotarpiu susijusi ekonominė rizika faktiškai tenka jam“, – sako A. Markevičius.
Koks indeksavimo modelis veiktų geriau?
Vienas iš galimų sprendimų, A. Markevičiaus teigimu, galėtų būti indeksavimo atskaitos tašku laikyti galutinio pasiūlymo pateikimo dieną.
Tokiu atveju mechanizmas galėtų remtis trimis aiškiais principais:
Laiku. Pirmasis kainos perskaičiavimas būtų atliekamas po sutarties pasirašymo, jeigu nuo galutinio pasiūlymo pateikimo dienos praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai, o vėliau kaina būtų peržiūrima kas 6 mėnesius.
Objektyviu kriterijumi. Indeksavimas būtų taikomas statybos sąnaudų kainų indeksui pasikeitus daugiau kaip 3 proc., naudojant Valstybės duomenų agentūros skelbiamus konkrečios statybos rūšies indeksus ir perskaičiuojant tuo metu neaktuotų darbų vertę.
Automatiniu ir abipusiu veikimu. Perskaičiavimas vyktų pagal iš anksto sutartyje nustatytą formulę, nereikalaujant papildomo šalių susitarimo, ir būtų taikomas tiek kainoms kylant, tiek mažėjant.
„Svarbu aiškiai pasakyti: indeksavimas nėra papildoma privilegija rangovui. Tai sutarties ekonominės pusiausvyros išlaikymo mechanizmas. Jei kainos kyla, rangovas neturėtų prisiimti rizikos už laikotarpį, kurio pats negali kontroliuoti. Jei kainos mažėja, atitinkamą naudą gauna perkančioji organizacija“, – sako A. Markevičius.
Toks modelis, jo teigimu, galėtų turėti ir platesnį poveikį. Jis skatintų perkančiąsias organizacijas operatyviau vertinti pasiūlymus ir greičiau pasirašyti sutartis. Rangovams savo ruožtu nereikėtų į pasiūlymo kainą iš anksto įtraukti sunkiai prognozuojamos kainų augimo rizikos, todėl atsirastų daugiau galimybių teikti ekonomiškai pagrįstus ir konkurencingus pasiūlymus.
Tai, anot A. Markevičiaus, nėra klausimas apie papildomą naudą vienai sutarties šaliai – esmė yra aiškus, prognozuojamas ir abiem pusėms vienodai veikiantis ekonominės rizikos paskirstymas.
